About the "pragmatic” anthropology of Immanuel Kant

Straipsnyje nagrinėjamas klausimas „kas yra žmogus?“, kurį Kantas laikė pamatiniu filosofiniu klausimu, aprėpiančiu visus kitus filosofijai rūpimus klausimus. Anot Kanto, šis klausimas priklauso ne „mokyklinei“ filosofijai, o „filosofijai pasaulio pilietine prasme“, svarstančiai galutinius žmogiškojo pažinimo bei veiklos tikslus. Todėl Kanto antropologija yra ne „fiziologinė antropologija“, tyrinėjanti „tai, kuo žmogų paverčia gamta“, o „pragmatinės antropologija“ tyrinėjanti „tai, kuo žmogus, kaip laisvai veikianti būtybė, paverčia pats save, arba kuo jis gali ir privalo pats save paversti“. Tai transcendentalinis žmogaus tyrinėjimas, kurio tikslas – atrasti bet kokio mąstymo ar patyrimo vienovės galimybės sąlygas. Anot Kanto, ši vienovė yra „transcendentalinė apercepcija“ – „Aš mąstau“ vaizdinys. Todėl „pragmatinis“ žmogaus tyrinėjimas kaip filosofija „pasaulio pilietine prasme“ negali būti diskursyvus samprotavimas. Greičiau tai meditacinė praktika, kurios svarbiausias tikslas yra dalyvavimo nuosavame „Aš mąstau“ pagilinimas.The article analyses the issue “Who the man is?”, considered by Kant to be the basic philosophical problem including all other issues of philosophy. According to Kant, this problem is attributed not to the “school” philosophy but rather to “philosophy in a civil meaning of the world”, discussing the final issues of human cognition and activity purposes. Therefore the anthropology of Kant is not a “physiological anthropology” analysing “into what the human is turned by the nature”, but the “pragmatic anthropology” analysing “into what the human, as a freely acting creature, turns himself, or whom he can and must turn himself into”. It is a transcendental analysis of a human having the purpose of discovering the conditions of possibility for the unity between any type of thinking or experience. According to Kant, this unity is the “transcendental apperception” – an image of “I think”. Therefore the “pragmatic” analysis of a human as a philosophy “in a civil meaning of the world” cannot be a discursive reasoning. It is rather a meditational practice having the most important goal – deepening the participation in the own “I think”